Istorija
Mano šeimoje mediko profesija nesvetima jau per 60 metų. Tėtis dirbo med. felčeriu, karo metu jam teko dirbti fronte. Mamytė – dantų gydytoja, dirbo atšiauriomis pokario sąlygomis, kuomet apie šiltą, saugią darbo vietą net ir pasvajoti nebuvo galima. Pacientus tekdavo gydyti per karą sušaudytose ligoninėse, per kiaurus langus pučiant vėjui. Sunku suvokti, kad tuo metu daugybė pacientų sirgo atvira tuberkulioze ir kitomis užkrečiamomis ligomis, turėjo parazitų, todėl gydytojas negalėjo jaustis saugus dėl savo sveikatos, nes jokių apsaugos priemonių nebuvo (nei pirštinių, nei kaukių, nei reikiamų dezinfektantų). Nepaisant to, savo darbui atsidavusi mano mama ir kiti to meto dantų gydytojai, nuoširdžiai dirbo. Galbūt jos pasakojimai, jos vertybės ir vaikystėje matytas atsidavimas savo profesijai, pastūmėjo ir mane sekti mamytės pėdomis. Dirbu jau 30 metų ir neįsivaizduoju, kad būčiau galėjusi save realizuoti kitoje srityje. Širdyje džiaugiuosi, kad viena mano dukrų pasirinko šitą kelią, kad galėsiu savo patirtį, žinias, bei dešimtmetį su vyru Alfredu puoselėjamą kliniką atiduoti į jos rankas.